Naujos temos kūrimasAtsakymo rašymas Puslapis 22   [ 21 pranešimai(ų) ]
Eiti į Ankstesnis  1, 2
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 02 Bir 2017, 13:41 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 186
09.12

Oi, koks gražus rytas išaušo, ramuma, tyluma. Nors ištikrųjų, baisiai sunkus. Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Išvada, naktiniai pokalbiai prie vaišių stalo, baisiai sekina. Viso to pasekmėje, stovykla pradėjo judėti gerai įsidienojus. Galėjom sau tai leisti, nes mums kaip ir niekur nebereikėjo skubėti, kelionės planas įvykdytas, o Gruzijos per kelias likusias dienas būtų buvę neįmanoma aplėkti. To dėl specialiai kolegas atkalbinėjau ir planą dėliojau, taip, kad atsirastų užsidegimas kitai kelionei.
Šiaip ne taip, puškėdami ir bijodami į save pasižiūrėti išsijudinam. Su vakarykščiais draugais aptariam kaip ir kur važiuosim, kad tikrai atgal tuo pačiu keliu nevažiuosim, geriau jau sunkiau, bet įdomiau. Taip ir padarėm. Sutvarkėm idealiai stovyklą taip, kad net neįtarsi, jog buvo stovyklauta. Net visas šiukšles ruseliai į savo mašiną pasiėmė. Aplinkos grožis neleido kitaip pasielgti.
Na, ką. Bendra nuotrauka atminčiai ir į kelią.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

O kelias iš pat pradžių davė suprast, su kuo čia reikia skaitytis. Ne ne, tai ne kelias buvo, o lietaus išgraužos pilnos akmenų. Tad ir nenuostabu, kad pirmi metrai ir pirmas batonas, šiek tiek pagailėjau „gazo“, neperšokau akmenį, kojytės žemės nepasiekė ir viso to - bum! Skaudus. Motociklo stiklas pasisuko skersai, ačiū Dievui, kad nenusilaužė. Pačiam teko kelis kartus kulverstukų padaryti nuo kalniuko per akmenis. Kažkur žiauriai skaudžiai pasisukau ranką, degte degė. Mintys pačios baisiausios, šakės lūžo. Bet pirštus pajudinau, viskas OK, veikia. Chebrai stengiaus neišsiduot, kad baisiai skauda, nes dar ir rusai pakraupę stebėjo, kaip aš salto dariau nuo motociklo į pakalnę. Sarmata, tiek apvažiavę, o čia va, tik pradėjęs važiuot vartaliojuos. Susiimu ir pirmyn, reik gi nusileist nuo kalnų, gi priekį gal bus bent kiek geresnis kelias. Mano didžiam nusivylimui, kuo toliau tuo kelio ar tako užuominų vis mažiau. Vienos uolos arba grioviai pilni akmenų. Ranką skauda, galvą sopą, prakaitas žliaugte žliaugia, moco stiklas persikreipęs, bendras „vaizdialis ny koks“. Pradėjau panikuoti. Šakės galvoju, bus blogai. Chebrai pareiškiau, kad niekur aš toliau nebevažiuosiu. Pats suprantu, kad nesąmones šneku, gi malūnsparniu nenukels manęs nuo kalno, kažin kaip reikės gi nusileisti. Kolegos kantriai pradėjo ramint, žiūrėk, va Raimis, pravažiavo ir tu kaipo nors perkopsi per tuos griovius, akmenis. Pasiutimas ima juodas, prieky aiškiai matrai kaimas, ranka pasiekiamas, bet iki jo šakės, jokio lygaus ar bent jau normalaus pagrindo nėra. Mus pamatęs besimalančius iš kažkur atsirado vaikelys. Tas matydamas mūsų kančias, pradėjo rodyt kur kelias yra. Šiaip ne taip su savo „Gusiais“ pervažiavom per balas, kanalus, griovius iki pamanamo kelio.

https://www.youtube.com/watch?v=ujLCJ95lUKI

Čia jau kapeikos, kiets aš jau tokiu keliuku riedėti. Dingo visos vakarykščio pasisėdėjimo pasekmės. Puiki mankšta dienos pradžioje. Pasiekę kaimą, šiek tiek palengvėjo, nors ir sėdom nėjo važiuoti. Čia mūsų kompanija išsiskyrė, Gedžiui su Virgiu mes pasidarėme per lėti su Raimiu. Tad jie nulėkė pirma „Kelio išrinkt geresnio“, o mes išpasakos vargdami vilkomės.
Privargę, bet pasiutusiai laimingi, pagaliau pasiekėm asfaltą ir pakelės kavinukę, kuri labiau panašėjo į gyvenamą namą, kurio šeimininkai, retsykiais uždarbiauja maitindami prašalaičius, tokius kaip mes. Dar nuo praeitos kelionės atsimindamas chinkalių skonį, net negalvodamas rekomenduoju kolegoms ir užsisakau juos visiems. Padavėja, mergaičiukė, net neklausdama ir neprašyta atnešė vyno ąsotį, kuo likom labai patenkinti. Sėdėdamas ir laukdamas „Chiunkali“, mąsčiau, kad teisingas mąstymas endūristo. “Kur čia įlindus? Koks velnias mane čia nešė? Ir galiausia, oi kaip gerai buvo?“
Kavinukė – populiari tarp vietinių. Mums įsitaisius, atlėkė paturbintas vietinis taksas, su dar kietesniais „bachuriukais“. Langus paliko plačiai atlapotus ir ant viso garso paleido rusišką bumčiką, su kaukazietiškos melodijos prieskoniu, vos mes prie savo stalo susikalbėjom. Oi nesenas Lietuvos „vaizdialis“.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Sulaukėm savo chinkalių, paragavus, skanu, bet kažko trūko. Paprašėm grietinės. Mergaičiukė, be jokių emocijų atnešė ir padėjo ant stalo. Na, dabar jau kaip ir nieko buvo, koldūnai su skania mėsa. Baigėm mes savo bliūdą iš valgyt, europietiškai, kai chinkalių bliūdą atnešė kietiesiems „bachuriukams“. Ogi, žėk, jie su rankom valgo ir grietinės nereikia, o svarbiausia skanus sultinys iš chinkalio neišbėga į lėkštę. Teko man paraudonuot, toks keliautojas ir taip apsijuokt. Vėl pamoka, paklausti kaip valgyti, juk ne taip jau sarmata, kaip vaidinti, kad viską žinai ir moki. Skanūs „Chinkali“ pasidarė dar skanesni.
Paveikslėlis

Pravažiuotas nuostabus kelias, skanieji chinkaliai ir vynas nuotaiką pataisė, nuovargio kaip nebūtų. Sąmojai veržte veržėsi, vietiniai tarsi giminės senai nematyti, šiltai sutikdavo ir dar šilčiau išleisdavo.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Taip pasiekėm Batumi. Gažu, tvarkinga ir stebinantis savo nesuderinamumu su matyta Gruzija. Čia kiečiausi pasaulio viešbučių pavadinimai ant moderniausių pastatų, žinomiausi prabangos prekinių ženklų reklama, pakrantė nusodinta palmėmis. Važiavom iš pūtę akis, matydami tokius čiūdus. Paveikslėlis

Taip mus pastebėjo vietinis verslininkas, su „Mercedesu“. Sako: „Berniukai gal nakvynės geros?“ Kodėl gi ne. Sutariam kaina ir atstumą nuo jūros ir pirmyn į nakvynės vietą. Vieta tikrai visai netoli jūros 5-10 min. pėsčiomis. Tačiau vaizdelis kur kas artimesnis likusiai Gruzijos daliai, vėl grįžom į Gruziją, nors čia taip pat Batumis.
Paveikslėlis

Dar šiek tiek pašliaužioję po Batumio pliažą, vyrukai it gandrai aukštai keldami kojas ir plačiai gestikuliuodami rankomis nubrido į juodosios jūros vandenis nusimaudyti. Nelabai pasivaikščiosi basokom pakrante, tai ne švelnus ir šiltas Lietuvos pajūrio smėliukas, o vien tik juodi Juodosios jūros akmenukai. Pavakarieniavę, ilgai nesinorėjo sėdinėti prie stalo ir bendrauti, tikriausiai vakarykščiai buvom pakankamai atsibendravę. Ir po tokios darbingos dienos, greitai nutarėm už baigti dieną lovytėse.

Paveikslėlis

Šį kart važiuota tik,
2.40 min.
114 km.
Vidutinis greitis 42 km/h.,
bet už tai kokie !!!


09.13

Rytas – ramus. Skubėti niekur nereikia. Šios dienos tikslas – priartėti kuo arčiau Gruzijos – Rusijos sienos. Batumis garsėja, kaip nenuspėjamu lietumi. Naktį, kaip ir priklauso Batumiui, smagiai nušniokštė lietus, o Raimis buvo ant palangės iškišęs savo batukus, kad pradžiūtų pernakt, pradžiuvo. Teko mautis jam Rev‘it miesto batukus, ne tam jie pritaikyti ir kelionei jie visai netinka, juolab ant ADV pakojų. Pirmiausia pradėjo irti auliuko siūlės, padas pradėjo vyniojo ir vos neprakiuro kelionės metu, nors retai jis juos movėsi. Dabar žiūriu, to modelio prekyboje jau nėra. Užbėgant už akių, apranga esu patenkintas Rev‘it.
Papusryčiavę miesto kažkurioje kavinukėje, ramiai paliekame Batumį. Vyrai pasižada dar sugrįžti ir žmonas atsivežti. Diena graži ir paprasta, lyginant su buvusia. Apie 17 val., priartėjam prie pasienio ir kolegos pradeda buntavoti, kad gana jau važiuoti, stojam anksčiau, pasėdėti, susidėti tvarkingai daiktus į maišus, trumpai tariant, susitvarkyti prieš „dalnabojų“. Tai gi diena gan nuobodi. Mintis gera. Man rūpėjo normaliai susitvarkyti persisukusį stiklą, tad stojom ilgai nesispiriačindami.
Vakarinis pasiruošimas prieš kelionę namo. :D
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Važiuota ~ 6 val.
Nuvažiuota 405 km.
Vidutinis greitis 79 km/h.

09.14

Nors ir rugsėjo 14 diena, bet kalnai daro savo, netoks jau jis ir šiltas buvo kaip Batumi. Nuotaika jau nebepakyli, tikriausiai pasąmonė jau pradėjo taikytis su realybe, kad atostogos ir nuotykiai jau baigiasi. Tyliai, beveik nesikalbėdami, velkam savo daiktus ant motociklų ir į kelionę. Viešbutis miega ir apie pusryčius niekas net nebando mums užsimint, tad mes nieko nelaukdami jį ir palikom. Dar turėjau slaptą saldainį užslėpęs „kišenėje“, Gargeti bažnyčią, kurios su Raidu praeitoj kelionėj neaplankėm. Gal šiek tiek nuotaiką pakels atsisveikinant su nuostabia šalimi ir tuo pačiu užkrėsiu kolegas kitai kelionei.
Šis kelias vadinamas „Gruzinų Karo keliu“. Ne, tai tikrai ne didingas kelias kaip Gruzija. Jis tikrai karo, baisus kaip ir pats karas. Pilkas, duobėtas, šlapias ir purvinas. Praeitą kartą kaip važiavau lygiai tokia pati gamta buvo nors ir Spalio vidurys buvo. Tad susigūžę sėdėjom ant motociklų ir klausėmės monotoniško variklių kurkimo. Prieš Kazbeki miestelį, pradėjo iš po debesų lįsti saulutė, iškart nuotaikos pasitaisė.
Kazbekio (Stepantsminda) miestelyje ieškodamas nusukimo į Gargeti bažnyčią, išgirdom kalnų taksistų gąsdinimus, kad ten tikrai neužvažiuosit, nes naktį lijo ir yra labai slidu. Prisipažinsiu, tai ne tai kad gąsdino, bet tik dar labiau džiugino. Taip ir norėjosi, paskutinę dieną Gruzijoje rimtai pasigalynėti su kalnų keliais.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Taip šlapia ir slidu buvo, bet ne taip baisiai, kad neužvažiuotume. Lyginant su ežeriuko keliu, tai jau visai neblogas kelias. Pavargt pavargom, bet vaizdas tikrai atperka užkilus į kalniuką. Ne veltui vaizdelis daug kur naudojamas, kaip Gruzijos vizitinė kortelė.
Pasivaikščioję, prisifotografavę ir pasisotinę gamtos grožiu, su liūdesiu turėjom pripažinti, kad atostogos baigėsi ir liko nuobodus ilgas kelias namo. Be didelio entuziazmo leidžiamės žemyn ir pasukam Rusijos pasienio pusėn. Už kelių kilometrų prasideda automobilių stovinti kolona, laukianti savo eilės kirsti Gruzijos – Rusijos sieną. Va čia, tai tikrai didelis motociklo privalumas, lekiam nemažindami greičio link muitinės visai nesijaudindami kad eilėje reikės stovėti visą dieną. O kodėl milžiniška kolona, greitai patys įsitikinam. Gruzinai formaliai pažiūri į pasus, uždeda štampą ir „iki pasimatymo kitą kartą“. A va, Rusijos pusėje, vien prie šlagbaumo prastovim nežinia ko, gerą pusvalandį. Visi ten uniformuoti, vaikšto susirūpinusiais ir labai rimtais veidais – svarbūs. Įvažiavę į teritoriją, patys turim susigaudyt kur eit ir ką pildyt. O dokumentacijos popierius, tai tikrai jie mėgsta. Tikras balaganas tarp pildomų formų, suprast ko ir kaip užpildyt, reikia mokslus baigti. Pastebėjimas buvo, kad visos formos surašytos tik rusų kalba, nemoki – vadinasi mokykis, tavo bėdos. Pasismailinę snukučius ir liežuvius, stengdamiesi praskaidrinti svarbių ir susirūpinusių muitininkių veidelius išsiaiškiname ką ir kaip užpildyti, galiausiai pasiseka ir net viena pamačiusi kaip aš prakaituoju ima ir užpildo man reikalingas formas. Atsidėkodamas norėjau padovanoti tušinį, su Lietuvos simbolika, neėmė, sakė negalinti, nes tai gali traktuoti, kaip kyšį. Oho, rusijoje net šitaip griežtai, kaž kas naujo. Parodė man maloniai kur ir prie kokio langelio, dabar man tuos popieriukus nunešus laukti. Ir vėl stoviniuojam neaišku ko, po vieną žmoguti įeina ir po 10 min. pralaiko. O pasirodo paprasta priežastis. Visą tą užpildytą mūsų formą, darbuotoja suveda į kompiuterį. Tad kam žmogui reikia tuos popierius pildyti kaip ir nevisai aišku, tokia tvarka! Man įėjus į tą namuką, atėjo ir mano nauja draugaitė, juokaudama sako „na jaunuoli ar daug tų tušinukų turi?“ „Turiu, turiu“, duodu du. „O daugiau neturi, draugei dar noriu padovanoti?“ Gerai, kad ir chebrytė suėjus buvo, kad greičiau tvarkytųsi reikalai, tai jie savo išsitraukė, vat taip toj Rusijoj tvarka. Reikia tik žinoti, kada ir kur duoti. Gerai tik, kad pradžioje nepasiūliau pinigų padovanoti. Taip linksmai susitvarkę ir prastovėję virš poros valandų (lyginant tai, kad nereikėjo stovėti kolonoje iki muitinės, tai – juokas), sukam rankenas atsargai, bijodami užlėkti ant milicijos. Sukt rankenas smarkiau noras tai didžiulis, kelias nuobodus ir puikiai žinom, kad ilgas baisiai.Įsismarkaut neleidžia, kiekviename kaime po kelis ekipažus stovintys ir stabdantys milicininkai, oi dabar jau jie ne milicininkai, o POLICININKAI. Vienam, kažkuriam tai pravažiuojamame kaimelyje, Gedis lenkdamas, kerta dvigubą ištisinę juostą ir iškart buvo sustabdytas. Stojam visi, nepaliksi gi draugo bėdoj. Mūsų didelei nuostabai, Gedį perspėjo, kad taip važiuoti negalima, palinkėjo gero kelio su viena sąlyga, kad jį geruoju atsimintų. Ot taip. Geras ane? Mes ir apšalę, tikrai Rusijoje stebuklai dedas. Netoli Krasnodaro aplinkkelių, privažiuojam kamštį. Varom lėtai į priekį šalikele, pažiūrėti kas ten atsitiko, kad visi stovi. Galiausiai atvažiuojam iki skersai susigrūdusių mašinų. Paprašiau, kad praleistų. Oi, sakė jie mums, nelėkit vis tiek nepravažiuosit, mūsų Vofka turi į aerouostą nuvažiuoti, tai dabar visus kelius uždarė saugumas“. Pasirodo, pats ponas prezidentas, atskrido į Krasnodarą pasveikinti naujai išrinkto gubernatoriaus. Dabar supratom kodėl tiek policijos kiekviename kaime. Pačio kortežo nematėm, nes baisiai jis toli buvo. Tačiau matėm keturis malūnsparnius, lydinčios – skrendančius. Ne šiaip sau skrendančius, bet išsirikiavusius rombu. Pirmas šiek tiek priekyje, du šonuose ir ketvirtas tikriausiai virš kortežo, tarsi skusdamas sraigtu žemę, šiek tiek nuleistu priekiu. Prisipažinsiu, vaizdas pritrenkė. Įsivaizduoju, kaip viskas būtų atrodę, jei dar ir pačias mašinas būtume matę.
Pasižiūrėję į skrendančius malūnsparnius, slinkom toliau link namų. Baigėm apsiprast su policininkais kaimuose, kurie daugiausiai mus tik stebėjo ir vienas kitas sustabdydavo, bet vis man pavykdavo išsisukti neparodžius dokumentų. O jų nerodyti turėjau vieną labai svarbią priežastį. Nagi ilgai neišsisukinėsi ir galiausiai užlūžau ir aš. Sustabdė katrą tai iš mūsų ir pagal tvarką stojom visi. Aš pasistengiau sustoti toliausiai už visus. Patikrino vieno dokumentus paskui kito ir taip po truputi vis arčiau manęs, o man jau karšta. Galiausiai pas mane. Dokumentus prašom. Ok. Traukiu aš lėtai pasą, motociklo pasą, draudimą, dar tą muitinės lapelį ir laukiu. O jis prašom teises dar. Ot čia ir priežastis kodėl aš taip nenorėjau, kad manęs stabdytų dėl dokumentų tikrinimo. Teisės per klaidą liko namuose, Lietuvoje. Taip, taip. Pusę pasaulio apvažiavau be teisių ir visai nedaug būtų trūkę, kad parlėkęs namo be jų būčiau. O kad jų neturiu, pastebėjau prieš Turkijos sieną, rinkdamas dokumentus muitininkui, bet kaip žinote muitininkams visai nerūpi ar tu teises turi ar ne, tai taip ir atvažiavau iki Rusijos. Nu ką, sako policininkas, turim bėdą, ateikit į mašiną. Mums beeinant, policininko kolega iššoka iš mašinos ir nueina „tipo“ patruliuoti. Pats suprantu, kad sausas jau neišlipsiu, klausimas tik kiek tai man kainuos ir, kiek užtruks visas tas nuotykis. Meluoti negražu ir pasiteisinimo tam nėra, bet ... Atsisėdęs pradedu pasakoti graudžią istoriją, kaip toli mes važiuojam, kaip daug matėm ir kaip man nepasisekė, kai Turkijoje mane apvogė. Kaip man nesmagu, dabar naudotis draugais, nes važiuoju grynai jų finansuojamas. O jis pritarimai linkčioja galvą ir vis atsidūsėdamas sako „aja ja“. Net abiems graudu pasidarė, kaip man nesiseka šioj kelionėj. Jis ir atsiprašė, kad sustabdė. Sako „matau geras žmogus esat ir taip jums nepasisekė? Oi kaip blogai. Dabar turėsiu, jūsų motociklą uždaryti, o jūs susisiekti per ambasadą savo ar kokiu tai kitu būdu mums pristatysit teises. Suprantu, kad skamba baisia ir labai norėčiau Jums padėti, bet nesugalvoju kaip.“ Aš jau supratau, kaip jis gali man padėti. Bet puikiai suprantu ir aš, kad pirmiausiai aš jam turiu padėti, gyvenimą bent keik praskaidrinti. Sėdim ir abu galvojam kaip čia dabar vienas kitam galėtume padėti. Juk susitiko tokie du geri žmonės, tik abu nelaimingi. Galiausiai jis imasi iniciatyvos. Pradėjo klausinėt, nejau aš neturiu, kiek nors grynų pinigų pasislėpęs, juk ką žinai kada jų gali prireikti. Kad labai blogai visus pinigus vienoje vietoje laikyti. Žinoma, aš jam pritariau, kad tikrai neprotinga laikyti kelionėje visus pinigus ir aš laikiau šiek tiek pinigų atskirai nelaimės atvejui. O tikrai taip buvau padaręs ir darau. Kiek vienoje kelionėje vežuosi šiek tiek pinigų smulkiausiomis kupiūromis, būtent tokiems atvejams. Žinoma aš jam viso to nepasakojau, na tik su šiokiu tokiu minties pakraipymu. Pasakojau, kad dėkui Dievui turėjau ir va dar šiek tiek likę ištraukiu, tiksliau išverčiu visą kišenę prie jo akių, kad matytu, jog neapgaudinėju (esu ramus, nes puikiai žinau kiek tų pinigų ten yra ir kad kitos kišenės tuščios). Drebančiom rankom (o jos dreba natūraliai, nes net bijau kuo visa tai gali baigtis) skaičiuojam abu iki berods 60 eu. Krato iš gailesčio jis galvą, užjausdamas mane, kad aš toks vargšiukas, nes tiek nedaug tų mano pinigų yra. Niekaip negali jis man padėti. Bruku aš jam tuos pinigus į saują, sakydamas, kad kaip nors aš gal iš draugų pasikaulysiu ir grįšiu, o čia jums. Va, sako, koks jūs geras žmogus ir kaip gaila gero žmogaus, bet negali jis manęs paleisti, nes ir kolega jo mato, kad kažkas negerai yra su manim. Oi jojoj koks blogas jo kolega. Sako gal tavo draugai turi kiek pinigų, sako eik ir paklausk. Nu einu. Ilgai saviems reikėjo aiškint kas kaip, nes jie net neįtarė, kad aš toks avantiūristas. Gavosi visai natūralus pokalbis. Pirmiausiai nuo kolegų gavau bart, kad kvailas, paskui chebra išsižvengė kaip aš derybas vedžiau. Visa tai užtruko nemažai laiko. Raimis atkišo pinigų pluoštą, tiksliau 60 eu. ir mažomis kupiūromis, gal po 5. Na, einu toliau derint. Įsėdęs į mašiną vaidinu piktą ir nusivylusi kaip mažą vaiką, iš kurio kieme vaikai išsityčiojo ir dar saldainį atėmė. Policininkas net mano draugus piktai keikti pradėjo, kad prasti mano draugai, kad sutokiais draugais keliauti negalima jei jie bėdoje daugiau pinigų negali duoti. Vis paragindamas mane, kad dar eičiau prašyt. O aš ir kišenes visas jam išverčiu prieš akis, va nieko nebeturiu, o patys matėt, kiek ilgai jų kaulijau ir kaip jie elgėsi su manim. Kad man jau vienodai ką darysit su manimi, nes žinau, kad geras žmogus yra policininkas, kad man padės rasti buto nuomą už 120 eu čia Rusijoje, kol susitvarkysiu dokumentus ir išvažiuosiu namo. Oi kaip pagailo tada manęs jis, net guost pradėjo, kad nereikia taip nervintis ir nusivilti. Geri mes žmonės abu esam ir vienas kitą suprantam, dėl to jis mane paleis. Ką nors jis kolegai sumeluos ir kitiems priekyje iki Rostovo net pasakys, kad mūsų nestabdytų. Palinkėjo dar ir gero kelio man. Ai geras tas policininkas pasitaikė man, tik kažkaip pamiršo pinigus man atiduoti. Aišku, būdamas geras žmogus, aš nepastebėjau jo silpnos atminties, net neužsiminiau, kad mano paskutiniai pinigai pas jį kišenėj liko. Taip ir išsiskyrėme. Gaila tik, kad nuotraukos nepasidariau su tokiu geru policininku. „Золото не человек“.
Galiausiai vakare bernai pradėjo mislyt, kad būtų gerai į Maskvą užsukti. Man ta mintis, oi kaip nepatiko. Galvojau, jei jau čia tiek policijos, tai aplink Maskvą ir joje pačioje bus dar daugiau ir tikrai „paskutinių“ pinigų neužteks. Slapčia tikėjaus, kad kaip nors aš juos nuo tos minties atkalbėsiu.

Paveikslėlis

Važiuota: ~8 val.
Nuvažiuota: 458 km.
Vidutinis greitis 60 km/h


Paskutinį kartą redagavo Rimys 04 Lap 2017, 22:19. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 07 Bir 2017, 10:04 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 186
09.15

Rytas aušta. Saulutė sarmatlyvai bando prasibrauti pro debesų jūrą. Mums miegoti kotai nesinori, tad netemdami laiko kylam. Startas, vietiniu laiku, pakankamai ankstyvas, ant mocų sėdėjom jau 6-ą valandą. Tyliai paliekam miegantį viešbutuką, ką jau ten tik viešbutuką, visą Nevinomyską. Tos dienos nutarimas, kad aš varau pirmas, šiek tiek nuo jų atitrūkęs, kad nesukeltume didelio susidomėjimo policininkams ir taip neužkibtume ant mojuojamos lazdelės. Oras vos vos laikėsi neprapliupęs lietumi. Mums iš po šiltų ir karštų kraštų, nelabai kaip faina buvo. Kilometrus ryte rijom, susitraukę ir susigūžę, ne pati maloniausia kelionės dalis. Lyginant su vakarykšte diena, kiek matėm policijos kaimuose, tai tą dien, policijos gerokai mažiau, tiksliau beveik jos nematėm. Prieš mietą ir jo pabaigoje tik būdavo policijos užkardos, kaip ir 2012 m. Jausmas kaip važiuotum karo zona. Tiems, užkardoje stovėjusiems policininkams ir kariškiams, buvau įdomus tik kaip keistas keliautojas. Nužiūrėdavo atidžiai, o aš jiems ranka pamojuodavau ir taip jų šypsnio palydėtas ir pravažiuodavau užkardas nestabdomas. Pradžioje važiavau pagal taisykles 90–100 km/h., bet pastebėjau, kad visi mane lenkia, na tai ir aš iki 130 km/h., padidinau greitį. Dabar, jau važiavau su visais vienodai.
Visiems sustojus kokioje tai pakelės kavinukėje, mums bevalgant, užėjo žmogelis pardavinėjantis arbūzais. Matyt buvo su darbuotojomis sutaręs, nes greit jis ten išpardavė savo arbūzus. Pastebėjęs mus, paklausė iš kur, kur lekiam. Sako imkit arbūzą, net specialiai nulėkė atsinešti. O kam mums tas arbūzas, neturėjom net kur jį dėti. O jis vistiek imkit vyrai, dovanoju ir žinokit, jog Armėnas yra geras žmogus. Na, kaip tu nepaimsi taip gražiai siūlomo arbūzo. Dar ir nusifotografavom su geru Armėnu.
Paveikslėlis

Ne valgėm mes vien pakelės kavinėse, bet stengėmės su panašėti ir su furščikais. Bėda ta, kad ant motociklų labai nepatogu valgyt, tad valgėm ant „bortelio“.
Paveikslėlis

Kuo toliau tuo policijos mažiau, tiksliau užkardų, tad nuo Rostovo ant Dono, varėm jau visi kartu drąsiai, nieko nesibaimindami. Už Lugansko kelio nuorodų, matėm važiuojančias „humanitarines“ kolonas. Vienoje vilkstinėje suskaičiavau apie 46 Kamazus. Išpuošti Rusijos vėliavomis, ant kai kurių net vainikai uždėti. O mašinos tai visos vienodo senumo, tiksliau naujumo, visos kaip viena. Ko tai nelabai į Humanitarinę vilkstinę atrodė, gal dėl to, kad tiek daug apie ją buvom prisiklausę.
Taip visa diena ir prabėgo ant motociklų. Kilometrai bėgo, o vaizdeliai keitėsi labai pamažu. Vakarop nuobodžiaudami privažiavom kokią tai šventovę - Zadomską. Miestelio centras – vienas didelis vienuolynas, su gražiais cerkvių bokštų cibuliais. Atvažiavę jėgų nebeturėjom vaikščiot, tad palikom rytdienai. Vyniojom meškeres į lovytes, kuo greičiau.

Paveikslėlis

Važiuota: ~10 val.
Nuvažiuota 1026km.
Vidutinis greitis ~104 km/h

09.16

Išsimiegoję, kaip karaliai ir pažadinti cerkvės varpų muzikos, nusprendėm, kad visgi Maskvą aplankyti reikia, juoba, kad tik +~50 km., papildomai link namų. Baimės, kad sustabdys nebebuvo po vakarykštės dienos, nes policijos beveik nebematėme.
Šventovė dar miegojo, kai mes pradėjome krautis daiktus. Tačiau „piligrimai-maldininkai“ tikriausiai, pilni Šv. Dvasios jau svirduliuodami mus kalbino ir siūlėsi panešėti sunkius mūsų daiktus. Geri tie žmonės rusai.
Paveikslėlis

Rytas nors ir saulėtas, bet aiškiai buvo matyti, kad jau ruduo, šalta ir drėgna bet gražu. Kuo arčiau Maskvos, tuo daugiau mokamų kelių. Mes sąžiningai stodavom ir mokėdavom už trumpas mokamų kelių atkarpas. Kasininkės šiek tiek sumišusios mums spausdino čekučius ir gero kelio linkėjo. Kad kažkas ne taip matėm iš jų sumišimo. Galiausiai, viena kasininkė man tiesiai pasakė, o kam jūs stojot? Reikėjo važiuoti ir pravažiuoti, gi nepasivys jūsų niekas ir parodė, kad važiuočiau toliau. Ech, „Хорошие люди“.
Taip apie pietus pasiekėm TSRS sostinę Maskvą. Buvau prisiklausęs apie Maskvos milžiniškus kamščius, taip jie buvo, neišnyko. Tačiau motociklistams ten rojus. Vairuotojai išauklėti ir kultūringi. Matėm ir kaip motociklistas auklėjo mašinos vairuotoją. Viena mašina nepaliko tarpo pravažiuojantiems motociklams. Tai vienas prilėkęs, per stogą mašinos kumščiu, vairuotojas dar ką tai paaiškino, motociklistas, kad aiškiau būtų, su koja per veidrodėlį ir nurūko. Mums artėjant su dėžėmis, minėtoji mašina buvo tiek tarpo palikusi, kad vos ne dviese galėjom pravažiuoti ramiai. Iš tikrųjų, apsikrausčius dėžėmis nebuvo sunku Maskvoje judėti, visi praleisdavo ir sveikindavo. Sužinoję, kad esam lietuviai visi rodydavo pakėlę nykštį ir sakydavo „молодци“.
Kaip tikri motociklistai, bet ne baikeriai, aplankėm garsiausių Rusijos baikerių namus. Na ir žinoma „Красная площадь“. Oi kiek ten pas juos propagandos, vaje vaje. Atrodė, kad II Pasaulinis baigėsi prieš 2 – 3 metus, tiek to džiaugsmo visur. Mane užvaldė panašus jausmas kaip ir Irane, tarsi tai būtų kelionė laiku, 20 metų atgal. Pionierių spaliukų laikai.
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Pasikultūrinę ir palyginę sovietinę ir moderniąją Maskvą. Privargę ir didžiuodamiesi, kad esam Lietuviai ir Lietuvoje gyvenam, varėm miegot. Ryt laukė „ilgas kelias NAMO“.

Paveikslėlis

Važiuota: ~5 val.
Nuvažiuota 479 km.
Vidutinis greitis ~88km/h.

09.17

Paskutinė kelionės diena. Nuotaikos jau nebe pakylėtos, entuziazmas kelionėje buvęs jau kurtai dingęs.
Vaikystėje puikiai žinojau, kad į Maskvą su mašina galima nuvažiuoti per parą, nes iki Maskvos – 1000 km. Taigi, kelias laukė tolimas. Neva tai gavę ir suvalgę pusryčius, nelabai supratom kas tai buvo per maistas. Kaip ir buljonas su kokiais tai koldūnus, skonio nesupratom taip pat. Ryškiai, viskas buvo iš pakelių pašildyta.
Na ką, sėdom ant motociklų ir pirmyn į kelią. Kuo toliau nuo Maskvos, tuo mašinų mažiau ir rankena sukosi vis stipriau ir stipriau. Taip mes kilę iš Maskvos 7.30, 14.10 jau buvom prie Rusijos – Latvijos sienos. Su Rusais per pusvalandį atsisveikinom, po Gruzijos tai žaibiškai greitai. Varom pas Bralius Latvius. Na, namai jau ranka pasiekiami. Praeitą kartą, atsimenu, pas Latvius ilgiausiai prastovėjom, neramu kotai ant dūšios ir šį kart, ar nebus panašiai. Nerimą sutvirtino stovinti automobilių ilga kolona. Mes nestojom, nuvarėm į patį priekį. Buvom, kokios tai bobos iš busiko, apšaukti, kad esam chamai ir dar ten visokie kitokie. Ją greitai, Latvių muitininkas nuramino kažką pasakęs, o mums pasakė, kad ji čia kas savaitę varinėja ir gali palaukti. Pradžia žadėjo greitą ir draugišką tvarkymąsi dokumentų, tiksliau dokumentų patikrinimą. Čia juk pagaliau jau EUROPA. Mes trys op ir viskas. A va, vieno kolegos dokumentų ir neatiduoda. Vaikšto ratais, nieko mums nesako kas ne taip. Kas mums beliko, sėdėjom prie būdelės, muitininkes šnekinom, juokelius laidėm, bet niekas nepadėjo. Bendrai imant, įdomu buvo stebėti kaip keliautojus tikrina. Dauguma važiavo senais pasatais ir kaip susitarę visi vienodai mažai cigarečių vežėsi. Dar kiekvienas, gal po 5 litrus, dyzelio turėjo ir daugiau nieko. Net keleivių - kompanjonų kelionės nebūdavo. Tuščios mašinos. Ot, kaip žmonės keliauja. Tai ne mes apsikrovę visokiom nesąmonėm. Kad kažkas ne taip pas juos, išduodavo perdėtas jaudulys ir paslaugumas tikrinantiems muitininkams. Tokius muitininkai varydavosi į atskirą angariuką ir ten jau ilgai užtrukdavo kol paleisdavo, o kelių taip ir nepamačiau kaip išleido. Mūsų ten nesivarė, vadinasi su dokumentais buvo kažkas netvarkoje. Galiausiai atvažiavo ir rėksnė, kuri mus buvo apšaukusi. Pamačiusi mus, piktdžiugiškai mums „Hу прилетели?“ Ką mes, nieko, tik sėdim galvas nulenkę ir viskas. Muitininkai gal nugirdę jos pyktį, ar šiaip, pradėjo visą jos WV Transporter busiką tyrinėti. Įtarimą muitininkams tikriausiai kaip ir mums, sukėlė visiškai tuščias "busikas". Sėdynių nėra, jokio daiktelio, tuščias tuštutėlis. Kaip būtų iki parduotuvės važiavę. Muitininkai jai parodė, kad važiuotų į angariuką, iškart moteriškaitės veidas pasikeitė ir tyliai tyliai nuvažiavo link angariuko. Mums visai nebloga atrakcija gavosi, truputi net pasijuokėm, už tai buvom išvaryti iš muitinės. Draugeliui teko vienam aiškintis kas čia kaip. Žinoma mes jo nepalikom vieno, tik motociklus šiek tiek toliau pasivarėm ir viskas. Pagaliau mums, tiksliau kolegai, po 2 valandų atidavė dokumentus ir palinkėjo gero kelio, taip ir nepasakę kodėl taip ilgai pralaikė. Taigi, ant sienos prakybojom nuo 14 val., iki 16.30 val. Vat tau ir greitai. Na ką čia nervinsiesi, kai namai ranka pasiekiami. Atsukom rankenas iki galo ir pirmyn namo. Ir štai rugsėjo 17 dieną, 19 valandą, 31-ą minutę ir 09-ą sekundę mes namų degalinėje tai jau NAMAI – PANEVĖŽYS. Draugai, džiaugsmai ir pirmieji kelionės pasidalinimai.
Paveikslėlis


Paveikslėlis

Važiuota: ~8 val.
Nuvažiuota: 921 km.
Vidutinis greitis: 112km/h.

Taigi, kaip ir viską surašiau. Liko tik gražūs atsiminimai ir kelionės skaičiai.
Kelionė truko 25 dienas.
Ant motociklo prasėdėjom:
24-ias dienas, arba 157 valandas ir 17 minučių.
Ir nuvažiavom per jas 13 tūkstančių 119 kilometrų.

Noriu padėkoti tiems kas man padėjo išvažiuoti į šią kiečiausią kelionę:
Ramui, už gerai padarytas kainas, perkant moto drabužius. Likau labai patenkintas (išskyrus batus, gal dėl to kad jie tiesiog tam netinkami).
Savo šefui ir kolegai, kurie išleido ir prisiėmė daug papildomo darbo ant savo pečių.
Raimiui, kuris ne tik kartu važiavo, bet ir padėjo per žiemą paruošti motociklą, praktiškai visą peržiūrėdamas ir perrinkdamas. Buvo jungiamoji kelionės jungtimi.
Taip pat Gedžiui ir Virgiui, už kantrybę ir blogų emocijų nuslėpimą nuo manęs. Jiems tai puikiai sekėsi, beveik ir nepastebėjau.
Na ir Enduro club‘ui talpinančiam šią rašliavą.

(Čia ne aš, bet puikiausiai atspindi dabartinę nuotaiką).
Paveikslėlis


Paskutinį kartą redagavo Rimys 04 Lap 2017, 22:26. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 29 Rgp 2017, 13:26 
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 08 Lie 2016, 12:58
Pranešimai: 21
Nei vienos foto negalima pamatyt :(

_________________
Honda Dominator RD02 '95
Honda Africa Twin RD04 '90
Honda XR250R '90 - PARDUOTAS
Honda Transalp XL700V '09 - SUDAUŽYTAS
Honda Transalp XL600V '00 - PARDUOTAS
Honda CB400S '90 - PARDUOTAS


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 29 Rgp 2017, 20:32 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 186
IgnasB rašė:
Nei vienos foto negalima pamatyt :(


Ir man pačiam labai liūdna. Įdėjau daug darbo ir še dar ir pinigų reik dėt, suvalkietiškumas permušė :oops:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 30 Rgp 2017, 07:03 

Užsiregistravo: 09 Geg 2017, 07:45
Pranešimai: 4
Miestas: Kaunas
i google docs ar photo reikia ikelti nuotraukas ir tada pasharinti i foruma, ten nesibaigs galiojimo laikas


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Three Brothers & Father in Iran
StandartinėParašytas: 30 Rgp 2017, 09:13 

Užsiregistravo: 23 Gru 2009, 16:15
Pranešimai: 186
Mindaugas90 rašė:
i google docs ar photo reikia ikelti nuotraukas ir tada pasharinti i foruma, ten nesibaigs galiojimo laikas


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimasAtsakymo rašymas Puslapis 22   [ 21 pranešimai(ų) ]
Eiti į Ankstesnis  1, 2

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group. Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007